Gimiau katalikiškoje šeimoje, kurioje augo 8 vaikai. Esu paskutinis vaikas ir vienintelis šeimoje, turintis galimybę studijuoti. Kai buvau dešimties metų, mama man pasakodavo apie savo gyvenimą. Ji norėjo būti vienuole, bet kultūra to neleido. Jos pasakojimas mane įkvėpė ir paskatino pašaukimą, kurį turėjau prieš tapdamas kunigu.
Sulaukęs trylikos metų, įstojau į mažąją seminariją, bet dar nebaigęs mokslų mirė mano motina. Maniau, kad mano pašaukimas nebus įgyvendintas, nes neturėjau, kas mane paremtų finansiškai. Tačiau aš papasakojau rektoriui apie šią situaciją, o kai mano pranešimas pasiekė vyskupą, jis nusprendė mane palaikyti. Jis padeda man siekti pašaukimo įvairiais būdais, pavyzdžiui, prašydamas jūsų paramos.
Tačiau negaliu pamiršti pagalbos, kurią gaunu iš CARF fondo. Tikrai nuostabu, kaip fondo nariai pasisiūlo mums padėti nieko nesitikėdami mainais. Atsižvelgiant į didelį jų atliekamą darbą, verta jiems padėkoti ir už juos melstis. Tai taip pat sustiprino mano pašaukimo jausmą, kai apmąstau, kaip kiti žmonės įvairiais būdais stengiasi mane lydėti, siekdami, kad man netrūktų nieko, dėl ko galėčiau palikti pašaukimą, kurį jaučiu kaip kunigas.
Galiausiai man taip pat labai svarbi Bidasoa tarptautinės seminarijos, kurioje gyvenu, atmosfera, visi auklėtojai ir bičiuliai seminaristai. Gyvenimas tarptautinėje aplinkoje, kurioje gyvenimo būdą turi visi, taip pat padeda man pajusti Bažnyčios visuotinumą, kad visi esame viena Kristuje.
Tegul Dievas visada laimina jus jūsų darbe ir darbuose, kuriais padedate kunigiškiesiems pašaukimams".
